Vėdinimo sistemos – yra netik komfortiškos gyvenamosios aplinkos sąlygos, bet ir oro kokybė. Gerai izoliuotame pastate be vėdinimo arba su nepakankamu vėdinimu nuolat būnantys žmonės dažnai skundžiasi neaiškios kilmės negalavimais: galvos skausmais, alerginiais susirgimais, nemiga, nedarbinga nuotaika. Šis seniai pastebėtas reiškinys pavadintas „ligoto pastato sindromu“.Tyrimų duomenimis nustatyta, jog vidutiniškai žmogus patalpoje praleidžia net 80%laiko, kas parodo vėdinimo svarbą žmogaus sveikatai.
Šiuolaikinėse vėdinimo sistemose naudojamas rekuperatorius, ne tik ištraukia panaudotą orą iš patalpų bei tiekia „šviežią“ lauko orą, tuo pačiu ir pašildo jį, naudojant išmetamo oro šilumą. Rekuperacinės vėdinimo sistemos sukurtos taip, kad taupytų energiją, o tuo pačiu mažintų ir vartotojo išlaidas. Šių sistemų darbo principas paprastas. Šviežias oras išvalomas oro filtrais, po to patenka į šilumokaitį (dar vadinamą rekuperatoriumi), kuris savo ruožtu sušildomas išeinančiu patalpos oru, vėliau pašildomas iki reikiamos temperatūros (jeigu reikia) ir tiekiamas į patalpas. Tokiu būdu, išlaidos šviežio oro šildymui sumažėja 50-90 %.